POPULIARIAI APIE SOCIALINĮ VERSLĄ

Pasaulį keičia socialinis verslas

Sunkių socialinių problemų – skurdo, bado, neišsilavinimo, aplinkos užterštumo – iki šiol nepavyksta išspręsti nei vyriausybėms, nei labdaros organizacijoms, nei tradiciniam kapitalizmui. Vis tik atsirado naujas požiūris, teikiantis vilties, kad šios globalios negandos yra įveikiamos. Tas požiūris – tai socialinis verslumas.

Socialiniu verslu šis reiškinys vadinamas todėl, kad jis vyksta socialinėje srityje – aplinkosaugos, švietimo ir sveikatos, skurdo mažinimo, neįgaliųjų slaugos bei integracijos, filantropijos ir kt. Jam galioja tie patys kaip ir tradiciniam verslui verslumo principai: kūrybiškumas, inovatoriškumas, pokyčių siekis. Socialiniai verslininkai (angl. social entrepreneurs) – tai  žmonės, kurių idėjos tobulina mūsų gyvenimą. Savo tikslo jie siekia įveikdami bet kokį pasipriešinimą, kol asmeninė vizija tampa visuomenės norma.

Kaimyninėje Latvijoje Tatjana Cvetkova įkūrė Neįgaliųjų laikino įdarbinimo agentūrą. Pasak Tatjanos, šia paslauga verslo įmonės naudojasi labai aktyviai, nes gauna vertę. Agentūra neįgaliuosius apmoko atlikti specifinius  darbus, o kompanijai-užsakovei tai nieko nekainuoja. Kai trūksta nuolatinių darbuotojų, pakviečiami neįgalieji. Įmonei nereikia prisiimti ilgalaikių įsipareigojimų, o neįgalieji taip pat patenkinti, nes dirbti nuolat dažnas negalėtų dėl sveikatos, besikartojančios reabilitacijos ir kt. priežasčių.

Valstybė remia šią idėją, todėl neįgalieji nepraranda socialinių garantijų. „Iš darbdavių mes girdime labai gerus atsiliepimus“,- džiaugiasi Tatjana. Ji pasakoja, kad Latvijoje pastaruoju metu susidomėjimas socialiniu verslumu didelis. Randasi įvairių veiklų: labdaros parduotuvės, ekologiniai ūkiai, neįgaliųjų įdarbinimas ir kt.

Socialinis verslumas sprendžia įvairių socialinių sluoksnių problemas. Kai Lenkijos vyriausybė 1990m. nutraukė subsidijas kolūkiams, Tomaszas Sadowskis nusipirko apleistą mokyklą, kurioje apsigyveno su šeima ir dvidešimčia benamių. Jie drauge restauravo mokyklą ir jos teritorijoje įkūrė ūkį. Anot vienos iš šio ūkio gyventojų, jame įsikūrė ne patys lengviausi žmonės – kai kurie buvo apsivogę, kiti turėjo problemų dėl alkoholio.

Bet visi jie ten pasiliko laisva valia, nors Sadowskio įkurtuose namuose draudžiami girtauti ir smurtauti. Priklausomiems nuo alkoholio ar narkotikų prieš apsigyvenant ūkyje yra privaloma detoksikacijos programa. Jeigu kuris nors iš gyventojų vėl pradeda kvaišintis, jam tenka palikti šiuos namus. O grįžti jis gali tik sutikus visiems kitiems gyventojams. Ūkio gyventojai užimti žemės ūkio, statybos, smulkiais gamybiniais darbais.  

Socialinis verslumas prisideda prie bendro ekonomikos augimo. Išanalizavus aštuonias išsivysčiusias valstybes paaiškėjo, kad per penkerius metus (1990-1995 m.) šių šalių socialinio verslo sektoriuje darbo vietų skaičius augo pustrečio karto sparčiau nei kituose sektoriuose. Socialiniai verslininkai ne tik sprendžia sunkias problemas, bet ir sukuria darbo vietas sau ir kitiems, vienija žmones į bendruomenes, kuria humaniškesnę aplinką. Krizės metu socialinis verslas neabejotinai mažina socialinę įtampą, padeda lipti iš ekonominės duobės.

Pasaulyje socialinis verslas gyvuoja šimtmečius, nors pati ši sąvoka pirmąkart pavartota tik 1960 m. 1978-aisiais amerikietis Billas Draytonas sukūrė tarptautinį socialinių verslininkų tinklą „Ashoka“. „ Abu mano tėvai leido sau įgyvendinti svajones, daryti kažką nuostabaus, kas buvo tik jų“, – rašė Draytonas. Keliolika metų jis brandino tikslą suburti aktyvius neabejingus žmones, novatorius ir suteikti paramą jų socialinių pokyčių veiklai. Billas savo organizaciją pavadino „Ashoka“ –  vieno iš Indijos imperatorių vardu. Draytonas laikė Ashoką vienu tolerantiškiausių, kūrybiškiausių, globaliai mąstančių lyderių.  Sanskrito kalba „ashoka“ reiškia „sielvarto nebuvimą“. Šios organizacijos simbolis – ąžuolas. Draytonui jis priminė posakį, kad „Iš mažų gilių išauga galiūnai medžiai.“   

Iki 2006 m. Draytono organizacija jau rėmė beveik 2000 socialinių verslininkų, vadinamųjų „Ashokos“ stipendininkų, dirbusių skirtinguose žemynuose. „Ashoka stipendininkams“  teikiamas ne tik tiesioginis finansavimas, bet ir analizuojamos jų idėjos, strategijos, rengiamos konsultacijos, padedama kurti socialinio verslo įmones. Grąža, kurios siekia Draytonas ir jo bendraminčiai, yra ne pelnas, bet pasaulio pažanga. „Ashoka“ nereikalauja formalių ataskaitų. Stipendininkai laisvi patys nuspręsti, ko reikia jų tikslams pasiekti. Šios organizacijos nariu išliekama iki gyvos galvos.

Iki 2013 m. „Ashoka“ tikisi kasmet surasti ir paremti po 500 socialinių verslininkų visame pasaulyje. Tai nėra paprasta, kadangi socialiniai verslininkai retai garsiai skelbia apie savo veiklą. Jiems ji yra kasdieniška ir natūrali. Veiklos pradžioje Draytonas ir keletas jo kolegų atostogų metu leidosi į tiriamąsias keliones. Iki 1981-ųjų Draytonas jau turėjo per šimtą vardų ir buvo pasiruošęs atrankai. Pirmąja „Ashokos“ stipendininke tapo keturiasdešimt penkerių metų pradinės mokyklos mokytoja Gloria de Souza iš Bombėjaus, svajojusi pakeisti švietimo sistemą visoje Indijoje. Po dešimtmetį trukusio darbo Glorios de Souzos sukurtas mokymo metodas buvo įtrauktas į Indijos nacionalinę mokymo programą.

Davido Bornsteino knygoje „Kaip pakeisti pasaulį“ perskaičiau istoriją apie paprastą vengrę moterį Erzsebetą Szekeres, kuri svajojo apie geresnį gyvenimą ypač sunkia psichikos negalia sergančiam sūnui. Ilgi siauri koridoriai pradvokę  prakaitu, šlapimu ir cigarečių dūmais. Slankiojantys pižamomis apsirengę pacientai. Žmogus, sėdintis narve todėl, kad valgo viską aplinkui. Žmogus sutvarstytas it mumija todėl, kad masturbuojasi. Tokius vaizdus Szekeres išvydo prieš trisdešimt metų Vengrijos psichikos neįgaliųjų priežiūros namuose: „Supratau, kad tai ne individualus piknaudžiavimas, o tamsiausiuose amžiuose įstrigusios sistemos dalis“.

Tada gimė svajonė sukurti vietą, kurioje ne tik gražiai gyventų ir dirbtų jos sūnus, tačiau kuri būtų ir visuomenės dalis. Szekeres padarė dar daugiau. Šiandien Vengrijoje veikia dvidešimt vienas centras, kuriuose gyvena per 600 psichikos sutrikimų turinčių žmonių. Jie dirba, nes kaip bet kuris sveikas žmogus žino, kad nedirbdamas neturėsi pinigų. Šoka diskotekose, bendrauja ar leidžia laiką savo kambariuose, kai nori vienatvės. Pižamas pakeitė džinsai, marškinėliai, sijonai.

Szekeres žengė dar vieną žingsnį – mažesnius sutrikimus turintiems pacientams padėjo pradėti nepriklausomą gyvenimą. Pagal jos sukurtą modelį neįgalus žmogus apsigyveno savo namuose su dviem sveikais žmonėmis, pagalbininkais arba šeimos nariais. Dalis buvusių priežiūros namų gyventojų dirbo restoranuose, valgyklose, skalbyklose, kepyklose. Szekeres konsultavo visus, kurie užtikrindavo pagrindinį reikalavimą – padėti neįgaliesiems gyventi nepriklausomą gyvenimą ir integruotis į visuomenę kiek tik tai buvo įmanoma.

Kūrybiškumas, versliškumo kokybė, socialinės idėjos įtaka, moralinis tvirtumas – tai principai, kurie naudojami atrenkant socialinius verslininkus iš ilgo „Ashokos“ sąrašo. „Pasaulyje yra milijonai žmonių, kurie daro gerus darbus, bet tik kai kurių darbai griauna ydingą sistemą. Man regis, socialiniai verslininkai visa savo esybe nuo vaikystės žino, kad šiame pasaulyje jie yra tam, jog jį pakeistų iš pagrindų“, – teigia Draytonas.

 Lietuvoje turime aštuonis „Ashokos“ stipendininkus. Vienas iš jų – Vaidotas Ilgius. Pradėjęs visuomeninę veiklą dar mokykloje, organizacijoje LiJOT Alumni, iš jos nebepasitraukė. Dešimt metų vadovavo Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centrui. Prieš dvylika metų įkūrė „Savanorių centrą“. Pakviestas dirbti į valstybės tarnybą (Vilniaus socialinės paramos centrą, vėliau – Vilniaus miesto savivaldybės Socialinės paramos skyrių), nepaliko nevyriausybinių organizacijų ir toliau joms aktyviai talkino. Įžvelgusi Vaidoto asmenyje novatorių, „Ashoka“ pasirinko jį savo klubo nariu ir skyrė stipendiją socialinių pokyčių veiklai. „Mano idėja buvo sukurti organizacijų koaliciją, kuri veikia tarpusavyje ne per formalias struktūras, o per informacijos apytaką“, – prisimena Vaidotas. Taip atsirado portalas „Labdara parama“, elektronis biuletenis „Trečiasis sektorius“, įvairūs forumai, kampanijos.  Paskui gimė „Savanoriškų organizacijų aljansas“, kurio tikslas – pasiruošti 2011-iesiems, Europos savanoriškos veiklos metams.

Suprantu, kodėl „Ashoka“ pasirinko Vaidotą – jame puikiai dera noras suburti žmones pokyčiams, tikėjimas savo darbų prasmingumu, o sykiu ir racionalumas. Pinigų stygius jam atrodo ne stabdis, veikiau – stimulas mąstyti, kur jų gavus: „Rėmėjų rasti versle tikrai galima, svarbiausia – turėti ką „parduoti“. Su valdžia kiek sunkiau. Verslas atviresnis idėjoms, o valdžia inertiškesnė argumentams ir sprendimams. Bet man negalioja posakis „tegul daro kiti“. Kol esu gyvas, bursiu žmones visuomeninei veiklai, kad mūsų gyvenimas gerėtų.“

Nors Lietuvoje socialinis verslas yra tik embriono stadijos, čia, kaip ir kitose Baltijos šalyse visuomenės susidomėjimas juo auga. Tad gal sulauksime ir socialinius verslininkus remiančių valstybės programų. O jei ne? Vaidotas Ilgius atsako: „Mes patys esame kaip mažos auksinės žuvelės, kurios, nelaukdamos fėjų burtų, gali daryti savo stebuklus.“

Loreta Maskvytienė, GYVA.LT

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *